Country muzika

Versta iš: Ronnie Pugh
Country Music Foundation

„Country - Amerikos karščiausia muzika“, „Ar pasiruošęs country?“ - panašios frazės dažnai spausdinamos Amerikos muzikos žurnalistų ir televizijos scenarijų autorių spausdinimo mašinėlėmis - ir retsykiais ne be nuostabos ar palankumo gaidelių. Skaitydami tai, amžinieji country muzikos fanai šiek tiek nustebę džiaugiasi naujai rastos pagarbos spinduliais. Rodos, kad tie pasikartojantys country muzikos nacionalinio bumo periodai ir tie laikai, kai visa tauta (ar pasaulis) atranda country, sugrįža iš praeities cikliškai - kaip bangos vandenyne, - ir vėl viskas užmirštama. Fanai žino muzikos istoriją; matant fenomeną perspektyvoje, turėtume žinoti ir mes.

Country muzika - išskirtinė Amerikos komercinė populiarioji muzika, kurios šaknys atspindi lydpuodį, muzikinių tradicijų įvairovės mišinį. Svarbiausias komponentas - Anglo-amerikiečių folklorinės muzikos palikimas. Perkeltos į pietinę JAV dalį ir praleidusios reliatyvioje izoliacijoje ištisus šimtmečius, britų baladės, pvz., „Barbara Allen“ ir „Pretty Polly“, tapo pagrindiniu kaimo muzikantų repertuaro elementu. Amerikos patirtis papildė tradicinių melodijų atsargą naujomis temomis - kaubojų, fermerių, geležinkeliečių, angliakasių ir, kaip visada, įsimylėjėlių, dainomis. Naujakuriams keliantis iš pietryčių skersai JAV teritoriją į pietvakarius šį country muzikos kamieną papildė kitos šaknys iš afro-amerikiečių, lotynų amerikos, cajun ir kitų kultūrų, kurios papildė tradicinį pagrindą naujais instrumentais, naujomis dainomis ir naujais garsais.

Kaimo muzikantai pridėjo dar daugiau dainų, stilių ir instrumentų iš praeinančios vėlyvojo Viktorijos laikotarpio ir ankstyvojo XXa. Amerikos populiariosios muzikos. „Praeinanti“ turi dvigubą reikšmę - žinoma, efemerinė, bet ji tiesiog „praėjo“ per atokius rajonus keliaujančių šou pagalba - menesticliai, vodeviliai, magija, palapinės - palikdama įspūdį kaimo mėgėjams dainininkams ir muzikantams, kurie linksmino save, šeimas ir draugus tipiškuose sambūriuose - vakarėliuose ir mugėse. Smuikas buvo populiariausias Amerikos pasienių muzikos instrumentas, ir laikui bėgant geresnieji muzikantai pradėjo varžytis dėl piniginių prizų vis skaitlingesniuose konkursuose. Talentingas dainius ar styginiais grojantis muzikantas visada galėjo tikėtis rasti darbą keliaujančiame šou, o kai kurie ir rado. Roy Acuff ir Gene Autry pirmiausia išbandė savo talentą magijos šou, o vėlyvaisiais 1940-aisiais palapinių šou vasaros metu Pietuose be oro kondicionavimo būdavo populiarus pasilinksminimas.

Kai didelė pramogų industrija formavosi apie elektronines visuomenės informavimo priemones - fonografus ir radiją, Pietų kaimo muzika, nors ją sunku įvardinti ir klasifikuoti (gal „Old-time singing and playing“ „Hillbilly“, „Old familiar tunes“), buvo pasiruošusi išsikirsti sau nišą. Iki 1925m., tik po penkerių metų nuo radijo komercinės istorijos pradžios, bent keturios radijo stotys (WBAP, WSB, WSM, WLS) pradėjo naudoti gyvą country muziką „klojimo šokiams lauke“, - kassavaitiniu nostalgišku namų formatu, kuris išliko country muzikos radijo vitrinoje 30 metų. Nesuskaičiuojamos radijo stotys rytines ir pietų valandas pripildė vietinių country talentų pasirodymų, nukreiptų į pusryčiaujančius ir pietaujančius fermerius. Country muzika taip pat tapo galingų Meksikos pasienio radijo stočių pagrindiniu elementu. Šios stotys užpylė Šiaurės Ameriką gyva ar įrašyta kaimo muzika nuo 30-ųjų iki nesenų laikų.

Fonografijos industrija, nors keliais dešimtmečiais senesnė už radiją, atrado country muziką maždaug tuo pačiu laiku, ir atliko didesnį vaidmenį skleidžiant ją prieš Didžiąją Depresiją. Pirmieji įrašyti hillbilly muzikantai buvo smuikininkai Eck Robertson ir Henry Gilliland, kurie 1922 m. vyko traukiniu iš Virginijos į Niujorką tikėdamiesi, kad „Victor Talking Machine Company“ įrašys jų muziką. Kompanija įrašė, ir tai įėjo į istoriją. Kitas įrašytas country atlikėjas, buvęs operos tenoras iš Rytų Teksaso Marion T. Slaughter, kuris gyveno ir įrašinėjo Niujorke dengdamasis šimtais psudonimų, iš kurių, žinomiausias - Vernon Dalhart. Jo 1924 m. darbas „The prisoners song“ buvo pirmas country muzikos leidinys, parduotas daugiau nei 1 mln. tiražu, dešimtmečius prieš tai, kai už tai buvo pradėta apdovanoti aukso diskais. Dalharto didžiulis įrašytas 1920-ųjų repertuaras buvo parduotas milijoniniais kiekiais, be jokios radijo pagalbos ar vykusių turnė.

Jimmie Rodgers, tuberkulioze sergantį buvusį stabdžių remontininką iš Misisipės, ir „Carter Family“, trio iš Virginijos, atrado Victor Records 1927 m. talentų paieškos metu Bristolyje, Tenesyje, ir jų karjeros buvo labai svarbios skirtingų atlikimo tradicijų formavimuisi. Rodgers‘as simbolizavo (ir dainavo apie) keikūną, dykūną ir juodadarbį; Carter šeima simbolizavo (ir dainavo apie) namus, Dievą, motiną, šeimą, tikėjimą. Abu atstovai toli pralenkė vidutines hillbilly grupes profesionalizmu, pardavimų apimtimi ir įtaka, nors pastarieji taip pat atliko svarbų vaidmenį. Pasiekę vietinio populiarumo, jie uždirbo mažai pinigų iš savo įrašų, bet folkloristams ir muzikos istorikams malonu atsigręžti į dvidešimtuosius kaip country muzikos „aukso amžių“ - Skillet Lockers, the Stonemam Family, Henry Whitter, Uncle Davė Macon, Charlie Pool, Riley Puckett, Smith's Sacred Singers ir the East Texas Serenaders erą. Bet „Citybillies“, tokie kaip Dalhart, Carson Robison ir Frank Luther pasiekė daug didesnių pardavimo apimčių (taip ir turėjo būti - jie padarė daug daugiau įrašų), o Rodgers‘as ir Carters gavo didumą istorinių laurų. Tik per šešis įrašų karjeros metus Rodgers‘as tapo „country muzikos tėvu“, o Carters, dabar jau trečioji atlikėjų karta, yra visuotinai pripažinta pirmaujančia country muzikos šeima.

1930-ųjų Depresijos metais, kai įrašų pardavimų apimtys nukrito iki tiems laikams nematyto lygio, hillbilly laikė savo pozicijas radijo programose ir naujoje informavimo priemonėje - įgasintame kine. Šioje srityje susiformavo naujas nacionalinis požiūris į muziką, o radijo artistai, tokie kaip Gene Autry, Roy Rogers, The Sons of Pioneers ir Tex Ritter pasiekė šlovę muzikinių vesternų pagalba. Ilgiau nei keletą metų country muzika, „western“ arba „country and western“, ir dainininkai, niekada nebuvę  vakariau nuo Tenesio, puošėsi kaubojiškais batais ir netikrais briliantais.

Antrasis pasaulinis karas ne tik atgaivino ilgai kentėjusią JAV ekonomiką, bet kaip niekas kitas populiarino country muziką nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Gyventojų vidinis judėjimas JAV pirmą kartą atvėrė milijonų ausis muzikai, o pietiečiai nunešė savo mėgiamą muziką net iki Tokijo ar Miuncheno. Kareivių populiarumo sąrašuose Roy Acruff ir Frank Sinatra buvo vienas šalia kito, ir kalbama, kad japonų kareiviai atakuodavo amerikiečių pozicijas su šūkiais „Velniop Ruzveltą!, velniop Mažytę Ruth!, velniop Roy Acuff!“. Karui baigiantis, tokie to laiko country hitai, kaip „No Vacancy“, „Divorce Me C.O.D“ ir „Slipping Around“ sužavėjo tautą kitai populiariai muzikai nepasiekiamu atvirumu realistiškai kalbant apie neramumą, gyvenamo ploto trūkumus, gėrimą ir didėjantį skyrybų skaičių. Bet dėl pokario klestėjimo, leidusio žmonėms padidinti išlaidas pramogoms, sudarė sąlygas įvykti pirmam tikram country muzikos bumui. Grand Ole Opry, transliuojamo radijo bangomis, kiekvieną šeštadienį klausydavosi apie 10 mln. klausytojų, klojimų šokiai klestėjo visoje šalyje, ir ankstyvaisiais 1950-aisiais muzika žengė pirmus sėkmingus žingsnius televizijoje. Tuo metu country muzika jau turėjo savo pelningus leidėjus, keletą tonų žurnalų, staripsnius pirmame „Newsweek“ puslapyje, bei keliuose populiariuose žurnaluose, šimtus jaunuolių radijuje, vadinamų „diskžokėjais“, kurių pirmas kasmetinis sambūris įvyko Našvilyje 1952 m. Netgi federaliniu lygiu buvo paskelbta „Nacionalinė Hillbilly muzikos diena“, švenčiama gimtajame Jimmie Rodgers mieste 1953 m. gegužės 26 d., žymint jo mirties dvidešimtmetį.

Tada atėjo rokenrolas. Jaunų vaikinų prisotintas ritmenbliuzu, šis galingas naujas hibridas atėmė jrašų pardavimų apimtį ir radijo eterio laiką iš country muzikos industrijos, kuri įvairiais būdais reagavo į tai. Kai kurių hard-country atlikėjų karjera tęsėsi toliau; atmintyje iškyla Ray Price ir George Jones. Keli jaunesni artistai perėjo, bent laikinai, į pop-rock stilių, tarp jų Marty Robbins ir Sonny James. Našvilyje, kuris tuo metu buvo country muzikos jrašų sostinė, prodiuseriai Owen Bradley ir Chet Atkins sukūrė savo pop-country hibridą, lygią melodiją su styginių intarpais ir pritariančiojo vokalo grupėmis; hibridas buvo pavadintas „The Nashville Sound“ – „Našvilio Skambesys“. Nors ši muzika netiko kiekvienam žinomam artistui, tačiau visai gerai šiame stiliuje pasirodė Jim Reeves, Eddy Arnold ir Patsy Cline, palikę savo hard-country praeityje.

Bet netgi tokiais eksperimentavimo laikotarpiais country muzikos šerdyje viršų ėmė tradicijų jėga. 1950-ųjų pabaigos folkloro atgimimas suteikė energijos vis dar gyvenantiems senų laikų atlikėjams; nuo tų laikų visada klestėjo (jei ne visada radijuje ar įrašuose, tai bent festivaliuose) bluegrass muzika, akustinis Bill Monroe, Flatt and Scruggs, The Stanley Brothers ir jų jaunesnių mokinių stilius. Sekančiais dešimtmečiais du nauji country muzikos centrai, Bakersfield ir Austin, atspindėjo tradiciją ir eksperimentavimą. Bakersfield tapo Buck Owens ir Merle Haggard - dviejų naujų honky-tonky tradicijos (1960 m.) žvaigždžių - prieglobsčiu. Austin buvo (ir yra) bazė jaunesniems, progresyviems atlikėjams, kurie sumaišė country su įvairiais kitais stiliais. Bet netgi Austin parodė sveiką pagarbą tradicijoms; western swing, big-band jazz country versija, 1930-aisiais išpopuliarinta Bob Wills ir Milton Brown, atgimė 1970-aisiais dėka tokių Austin grupių, kaip Asleep At The Wheel.

Veikiama nacionalinio pripažinimo ir pagarbos, nuo 1950-ųjų country muzika išplėtė savo atlikėjų ratą ir skambesį. Šiandien yra keli populiarūs juodaodžiai atlikėjai (Charley Pride, Big Al Downing), keletas sėkmingai veikiančių Tex-Mex atlikėjų (Johny Rodriguez, Freddy Fender, Rosie Flores, Los Lobos), ir daug moteriškos giminės žvaigždžių, nors jų čartų viršūnėse yra ir ne tiek daug, kaip 1960-aisiais ir 1970-aisiais, kai dominavo Loretta Lynn, Tammy Wynette ir Dolly Parton. Nacionalinio populiarumo vaisiai dabar yra akivaizdūs. Kino filmuose country muzikos dainos (viena 1980-aisiais, „Urban Cowboy“, sukėlė vakarietiškos aprangos ir naktinių klubų su mechaniniais buliais maniją) ir atlikėjai užima pagrindines vietas - nuo Willie Nelson iki Kenny Rogers ir George Strait. Ankstyvaisiais 1960-aisiais country muziką visą laiką transliavo mažiau nei 100 radijo stočių - dabar jų daugiau nei 2000. TV ekranai užpildyti country muzika: kasmetinių apdovanojimų transliacijos, kassavaitinių sindikatų šou (kaip „Hee How“ - tęsiasi nuo 1969 m.), kabelinės televizijos programos, bei mažiausiai du kabelinės televizijos tinklai transliuoja country muziką.

Pastarasis country muzikos populiarumo bumas, besitęsiantis nuo 1986 m. iki dabar, sukelta tradicionalistų, arba „naujųjų tradicionalistų“, dainininkų, sukėlusių visuomenės pasigėrėjimą sugrįžimu prie country šaknų. Tai, kas prasidėjo srovele ankstyvaisiais 1980-aisiais dalyvaujant Ricky Skaggs (išaugusio iš bluegrass‘o), George Strait, The Whites ir Reba McEntire, tapo potvyniu su Randy Travis ir dar naujesne „hat acts“ grupe - Clint Black, Alan Jackson ir ryškiausia dabartine country žvaigžde, Garth Brooks.

Amerikiečiai pergyveno didelius pokyčius per pastaruosius 70 metų, ir tinkamas pavyzdys būtu muzikinis atstumas tarp Eck Robertson ir Ronnie Milsap. Bet ar taip jau toli nuo stygininko Robertson iki stygįninko Mark O'Connor? Ar nuo Jimmie Rodgers iki Hank Williams ir Lefty Frizzel ir iki bet kurių dabartinių country žvaigždžių?

Apibendrinimai pavojingi tokios įvairios muzikos, kaip tapo country, atžvilgiu (prisiminkite prezidento Eizenhauerio didžiąją frazę – „Visi apibendrinimai yra klaidingi - taip pat ir šis“). Tačiau galbūt būtų saugu pabaigti nuomone, kad nežiūrint į tebesitęsiančias inovacijas ir eksperimentavimą, country muzika išliks Amerikos populiariausia tradicijomis grįsta muzika, visada kviečianti naujas kartas atgal į geresnių, paprastesnių laikų garsus ir vaizdus.