Country muzika

Šiuo metu country jau ne vien amerikietiška muzika. „Nashvill style“ muzikos atlikėjai nenormaliai populiarūs Afrikoje, bluegrass muzikantai atlikėjai gerbiami Japonijoje, o tradicinio country muzika - Europoje. Didžiulis tarptautinis Amerikos country pripažinimas užjūryje, tai tąsa tų įvykių, kurie dėjosi Amerikoje 50-taisiais. Tada muzika buvo dar visai regioninė, tarsi vienos nacijos valiuta (Tautos muzika). Tuometiniai country muzikantai ir jų fanai dar kartais poetiškai buvo vadinami Country Peoples - country žmonės. Šiuo metu jų dainos išplito ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Tokio country music demokratiškumo ir plataus išplitimo paaiškinimą galime rasti jos šaknyse. Šią muziką kurti ir skleisti pradėjo žmonės, kurie buvo izoliuoti gamtos didžiuliame kalnų regione. Jie taip pat buvo izoliuoti nuo urbanizuotos Didžiosios Amerikos dalies. Jų kūrybos pagrindas buvo Airiškos ir Škotiškos baladės, išsineštos iš savo gimtųjų vietų, nes tie žmonės buvo emigrantai. Jų kuriama muzika buvo atliekama savos gamybos instrumentais. Jie dainavo apie dalykus, kurie juos supo ir labiausiai jiems rūpėjo: šeima, darbas, dievai, tradicijos (ne tik naujosios, bet ir senosios žemės). Visa tai atsispindėjo jų muzikoje ir muzikiniame mąstyme.

Country music prasidėjo kaip amerikietiška anglų - škotų liaudiškų baladžių, atneštų persikėlėlių per Atlantą, adaptacija. Ji buvo dažniausiai siejama su Amerikos Pietų pusės kaimu. Ypač kalnų regionuose. Kai visuomenė pasikeitė iš kaimiškosios į miestietiškąją, nuo agrarinės į technologinę, country music augo ir keitėsi drauge su ja. Iš pradžių buvo grota akustiniais styginiais instrumentais - gitara, smuiku, banjo. Ilgainiui country pradėjo naudoti ir elektrinius instrumentus. (Tuoj po II-jo pasaulinio karo, 6-7-jame dešimtmetyje, country music, kaip ir jos auditorija, tapo priemiesčių muzika.) Tradiciniai instrumentai nebuvo visiškai išstumti, tačiau jų vaidmuo sumažėjo. Vokale tebevyravo pietietiška tartis, bet ji tapo mažiau ryški. Smuikų ir pučiamųjų sekcijos prisidėjo, kad išlygintų skambesį, o grupinis vokalas išstūmė seniau vartotą aukštai pritariantį harmoninį balsą. Šis naujasis stilius, vadinamas „Nashvill sound“, buvo įrašų prodiuserių menas. Jis gimė ir gyvavo įrašų studijose. O įrašų prodiuseriai didele dalimi uzurpavo kuriančiojo muzikanto vaidmenį. Dainininkas, kurio vardu buvo išleistas įrašas, dažniausiai ateidavo įrašo proceso pabaigoje ir savo balsą užrašydavo paprasčiausiai jau ant gatavo maketo. Tuo tarpu senojoje country muzikoje visas procesas vykdavo dalyvau­jant visiems grupės nariams. „Nashvill sound“ stiliaus įrašuose buvo stengiamasi išgauti prašmatnesnį, sudėtingesnį ir mažiau prasčiokišką skambesį. Tai tarsi turėjo patvirtinti, kad laikai keičiasi, o auditorija plečiasi.

Senoji, ansambliškoji (kolektyvinio kūrimo) linija buvo tiek stabili, kad per pora dešimtmečių neišgyveno jokių kokybinių pokyčių. Kūrėjai džiaugėsi augančiu visuotiniu populiarumu, o ypač tuo, kad tą muziką pradėjo priimti ir mielai klausėsi pop ir rock stilių gerbėjai. Country muzikantai (siekdami visiško pripažinimo) ėmė dainuoti pop šlagerius, suteikdami jiems nežymų country atspalvį.

Pirmas country dainos įrašas buvo atliktas 1922 metais. Melodiją pagrojo smuikininkas ECK ROBERTSON, o daina vadinosi „Sally Goodin“.

1925 m. Nešvilyje, Tenesio valstijoje viena radijo stotis pradėjo gyvai transliuoti kassavaitinę programą, skirtą country muzikai. Pradžioje jose dalyvavo tik fidleriai (smuikininkai). Šou, kuris pradėjo pastoviai vykti garbingajame „Grand Ole Opry“, padarė Nešvilį country muzikos sostine, bei muzikinės industrijos centru. Kai 1941 m. programą iš Opry pradėjo transliuoti visoje šalyje, country music auditorija ėmė koncentruotis į Pietus ir Pietvakarius. Tačiau apie 50-tuosius, atsiradus rokenrolui ir jį sujungus su nacionalinėmis tradicijomis, country music vėl grįžo nauju pavidalu. Chet Atkins - naujoviškas gitaristas ir įrašų prodiuseris padarė šią muziką lengviau prieinamą klausytojui. Padidėjo ansamblių sudėtys, dainininką ėmė lydėti background vokalas (harmoniniai pritariantys balsai), instrumentuotę praturtino styginiai. Naujomis priemonėmis prasiplėtė įrašo garso kokybė. Visa tai grįžo į Nešvilio barus, įrašų studijas ir gavo pavadinimą „Nashvill  Sound“.

Šitos naujos, labiau komercinės muzikos literatūrinis (tekstai) pagrindas buvo tie patys dalykai, kurie buvo suprantami ir anuometiniams kaimo žmonėms - užsidirbti pragyvenimui, susirasti draugą, kęsti praradimus ir nepriteklius. Tai standartinės, amžinos temos. „Nashvill Sound“ stiliaus problema buvo ta, kad norint pritraukti kuo daugiau publikos, atsirado natūralus, neišvengiamas poreikis tą muziką nuglaistyti. Nešvilio country music industrija gamino didžiulius kiekius muzikos įrašų, dalyvaujant masei atlikėjų, lyg gamykla gaminanti didžiulį kiekį produkcijos. (Toks Nešvilis tebėra ir dabar).

Tikroji, senoji country muzika išliko lyg namudinė, vietinė produkcija. Jaunesniųjų tradicinio country muzikantų grupė, negalėdama pakęsti Nešvilio gigantomaninės produkcijos, ėmėsi atgaivinti šaknis. Jie ir patys jau kitaip žiūrėjo į senąsias dainas, bet norėjo, kad jos išliktų artimos autentikai, netgi jeigu tai ir neatitiktų Nešvilio standartų. Tokia šiuolaikiškai skambanti senoji muzika gavo pavadinimą – „Senos geros dienos, kai laikai buvo blogi“.

Štai atėjo 8-jo dešimtmečio vidurys ir atsirado atsiskyrėlių grupė - judėjimas susijęs su Teksasu. Tam judėjimui vadovavo triumviratas - Waylon Jennings, Willie Nelson ir Tompal Glaser. Taip vadinama „atsiskyrėlių grupelė“ išstūmė (savo stiliumi, skambėjimu) „Nashvill Sound“ stilių. Tas naujas soundas buvo sukurtas dainininko individualybei, tos pačios individualybės dėka. Jie vėl grąžino į pirmąją vietą dainininko vaidmenį - išmetė iš instrumentuočių dideles styginių ir pučiamųjų sekcijas. Tuo vėl priartino country muziką prie ikinešvilinių laikų.

Dar vienas iš garsiausių pirmųjų atsiskyrėlių Kris Kristofferson vėl grįžo prie lyrinių, filosofinių, intymesnių dainų su minkštai skambančiomis akustinėmis gitaromis. Tai yra prie to tikro garso, kuris tiek daug reiškė miestų folk muzikos judėjimui 7-jo dešimtmečio pradžioje.

W. Nelson ir W. Jennings formavo labiau vakarietišką garsą, o pats W. Nelson dar jautė simpatiją bliuzui ir džiazo prieskoniams. W. Jennings‘o elektrinis garsas kiek priminė rokabilio ir hilbilio sintezę. Šie vyrai įrašus daugiausia darė su savo grupėmis, atsisakydami studiji­nių muzikantų, kurie buvo prisidėję prie uniformuoto „Nashvill Sound“ sukūrimo.

Atsiskyrėliai buvo pasaulietiškesni negu tradicinio senojo country žvaigždės, be to, nešiojo ilgus plaukus, kas padėjo pritraukti jauną, roko įtakoje esančią minią. Tai įvyko pirmą kartą po rokabilio atsiradimo (tai yra prieš du dešimtmečius). Turint omenyje, kad atsiskyrėliai buvo labiau susiję su senųjų vakarų mitais ir turint omenyje, kad tokiu būdu jie galėjo kontroliuoti savo įrašus, rengiamus prodiuserių, jie buvo suinteresuoti daugiau albumų nei singlų leidyba. Taigi nedarė country muzikos vien dėl komercijos.

80-taisiais, paauglių stabukas John Travolta nusifilmavo vaidybinėje juostoje „Urban cowboy“ (miesto kaubojus) ir perkėlė klasikines kaimo temas į miestą. Tuoj pat miestų gyventojai pradėjo vaikščioti su kaubojiškais batais ir 10-ties galonų talpos skrybėlėmis. Tas naujas, visa apimantis country bumas buvo dar stipresnis nei pirmas kaimo kultūros išplitimas 30-taisiais. Radijo stočių, grojančių tik country music, skaičius išaugo nuo 1.534 -1980-aisiais iki 2.114 -1982-aisiais. Tačiau country music prodiuseriai ir muzikantai, norėdami sukurti visiems prieinamą muzikos formą, neišvengiamai pritaikydavo savo įrašų skambesį ir pop muziką grojančioms radijo stotims, įvilkdavo country muziką į pop rūbą. Tai reiškia vėl daug smuikų, pučiamųjų ir daug dainininkų balsų.

Keletą metų tokie beveik country muzikantai kaip Kenny Rogers, Dolly Parton, „Ok Rich Boys“ naudojo styginių orkestrą sukdami popsinius įrašus su nedideliu country prieskoniu. 1984-aisiais „Urban Cowboy“ bumas pradėjo slūgti beveik trečdaliu, skaičiuojant nuo 1981 -ųjų piko. Dar blogiau - originalus country saundas dingo iš radijo eterio beveik visiškai.

Iš „atsiskyrėlių grupės“ gimė pati galingiausia naujosios country music srovė – „Naujasis Tradicionalizmas“.

Taip, tai gali nuskambėti keistai ir prieštaringai - kaip gali muzika būti ir naujoviška, ir tradicinė? Tai ir duoda supratimą apie pasikeitimus, dabar vykstančius daugelyje muzikos stilių. „Naujasis tradicionalizmas“ (New Traditional), kaip ir daugelis muzikinės industrijos pavadinimų, yra labiau marketingo terminas, nei muzikinis apibrėžimas. Jis nenurodo specifikos, bet nurodo muzikantų kartą, siekiančią grąžinti country muziką atgal prie šaknų ir nutolinti nuo holivudinio glianso, nusaldinimo ir dirbtinumo, kuris tuo metu buvo labai kultivuojamas. Tada „naujojo tradicionalizmo“ atstovai ėmė dominuoti country radijo stotyse. Skirtingai negu rokas, country neturi undergroundo, neturi alternatyvių klubų, kompanijų, radijo stočių, tam kad platintų tik tam tikrų atlikėjų veiklą, populiarintų jų singlus ir pan. Country muzikantai turi būti plačiai populiarūs, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui ir laikas, kurį užima jų dainų skambėjimas eteryje yra paties daininiko populiarumo rodiklis. Albumų pardavimas ir asmeninės pajamos priklauso nuo singlų populiarinimo radijo bangomis. Tai, kas kažkada buvo viena iš liaudies meno formų (dainos nefiksuotos natomis ar įrašais ir perduodamos iš vienos kartos kitai), tapo labiausiai komerciškomis, virto standartais. „Naujieji tradicionalistai“ radijo stočių pagalba pakeitė country muzikos veidą. Iki 1975-jų šie pokyčiai vyko lėtai, bet tvirtai.

Naujieji tradicionalistai patenkino savo fanų poreikį duodami jiems nenudailintą ir neišgražintą muziką, kuri neskambėjo lyg Niujorko ar Los Andželo konvejerių gamyklos produkcija. Kaip ir „atsiskyrėliai“, „naujieji tradicionalistai“ suvokė viską kaip senieji kantristai, taigi švytuoklė lyg ir grįžo į ankstesnę padėtį.

Ir čia staiga centriniu personažu tapo Alabamoje, kariškio šeimoje gimusi duktė, anksčiau buvusi Nešvilio autsaiderė Emmylou Harris. Ji jau buvo žinoma ir Niujorko folk music sluoksniams, prieš prasimušant į Vašingtono bluegrass muzikos žvaigždes. 8-ajame dešimtmetyje ji faktiškai tapo country roko judėjimo krikštamote. E. Harris nebuvo kantriste nuo gimimo. Ji augo apsupta pop ir rok muzikos. Jos aukštas virpantis balsas atnešė žodžius apie vargą ir skausmą. Turbūt tie roko pagrindai, gauti nuo mažens, padarė ją populiariausia country - rock dainininke. Jos pirmasis 1975-jų metų albumas „Pieses of the sky“ padarė ją didesne už kitus tuometinius atlikėjus, nes turėjo country music autentiškumo. Jai populiarėjant, jos muzika vis labiau kantrėjo, kas buvo visiškai priešinga kitoms „Nashvill Sound“ žvaigždėms. Pagaliau nuo pop žvaigždės su country atspalviu ji iškilo iki tokios, kurią garbino ir vieni, ir kiti. 1980 m. ji išleido diską „Roses in the snow“ (Rožės sniege). Tai buvo vienas geriausių visų laikų bluegrass stiliaus albumas.

Bluegrass yra tam tikra kalniečių muzikos atmaina, kuri atsirado 1938-taisiais ir jos tėvu laikomas mandolinos virtuozas Bill Monroe. Šią muziką toliau vystė Lester Flatt (gitara), Earl Scrugs (banjo), „The Stanley Brothers“. Iš pradžių apribota Tenesio, Š. Karolinos, Virdžinijos ir Kentukio kalnais, ši muzika buvo grojama akustiniais instrumentais - smuikas, banjo, gitara, mandolina, kontrabosas, ir pasižymėjo vokalo harmonijos kompleksu. Bluegrass taip pat buvo reakcija į augančią country music komercializaciją, bandymas pasukti laikrodžio rodyklę atgal.

Taigi 7-jo dešimtmečio miesto folk muzikos fanai priėmė šį naują E. Harris albumą „Roses in the snow“ kaip savotišką baltųjų soul muzikos išraišką. Jį aranžavo dar vienas bluegrass scenos žvaigždžių Ricky Skaggs. Po „Rožių“ sekė dar vienas konceptualiai panašus E. Harris albumas „Belaukiant saulės šviesos“. Kadangi lygiai kaip ir E. Harris, R. Skaggs turėjo nemažą roko muzikanto patirtį, albume „Rožės“ jis panaudojo elektroniką ir akustinius instrumentus, tai kas sena ir tai kas šiuolaikiška, tai kas žemiška ir tai kas išaukštinta. Nuo tos takoskyros R. Skaggs nenutolo ir savo albumuose. Jie turi savyje netašyto Honky – Tonk‘o ir Bugi intonacijų, daug bendro su Gospelu ir tradicine country medžiaga. Tačiau jo grupės pagrindą sudaro akustiniai instrumentai.

E. Harris grupėje grojo trys naujojo tradicionalizmo žvaigždės: pianistas Tommy Brown, bosistas Emory Gordy (jie buvo bene labiausiai populiarūs studijiniai muzikantai) ir gitaristas Rodney Crovel - garsėjantis ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip prodiuseris, tekstų autorius.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjo dar keturi naujojo tradicionalizmo atstovai:

Gitaristas George Strait atėjo iš centrinio Teksaso kalnų 1980 metais, atsinešdamas su savimi puikiai suderintų dviejų stilių, Honky – Tonk‘o ir Western Swing‘o, derinį. Honky – Tonk‘o pokarinių knaipių saundas pasižymi brutalia muzika ir tekstais. Western Swing‘as džiaugsminga prieškario muzika, kurią populiarino smuikininkas Bob Wills. Jos skambesys vėliau paveikė „Nashvill Sound“ grupes. G. Strait daug ką pasiėmė iš netašyto Honky – Tonk‘o ir tai buvo labai netikėta muzika. Jo grupė buvo maža, be didelių papildomų priemonių. Jo švelnus lygus tenoras, daili išvaizda traukė merginas, kurios visada sudaro didžiąją auditorijos dalį. 1986-aisiais jis antrą kartą buvo išrinktas geriausiu country vokalistu - vyru.

Debiutinis John‘o Anderson‘o albumas, pasirodęs 1980-aisiais, buvo įdomus atradimas. Tai Honky – Tonk‘as atliekamas kimiu nosiniu balsu ir pulsuojančiomis frazėmis, be to, jo muzikai būdingas sunkus ritmas ir fleš gitara. J. Anderson‘o muzikinė medžiaga buvojo rokinės patirties pasekmė.

1984-aisiais Naomy Judd ir jos duktė Wynnona išleido pirmą diską. Šios dvi damos taip jaunai atrodo, kad sunku atskirti kuri iš jų mama, o kuri - dukra. Jų muzikoje jungiasi kalnietiškoji harmonija ir Nešvilio pagrindinės srovės elementai. Dėka kai kurių akustinių potėpių jų muzika, būdama šiuolaikiška, išlaiko tradiciškumą.

Naujųjų tradicionalistų judėjime yra dar viena labai ryški figūra – Reba McEtire. Ši rodeo aktorė iš Oklahomos savo pirmąjį diską išleido tik 1978 metais. Iš esmės jos soundas - moteriška G. Straito muzikos versija. Tai buvo dainos moterims. Nors G. Strait, The Juds ir McEntire surinko daugiausia apdovanojimų, skirtų country muzikai, 9-ojo dešimt­mečio pabaigoje Naujųjų tradicionalistų judėjime išsiskyrė dar trys pavardės:

Steve Earl - kilęs ir San Antonijo Teksase. Iki debiutinio disko „Guitar Time“ dešimt metų įtemptai dirbo Nešvilyje. Tai ambicingas dainų kūrėjas, kurio muzikos šaknys yra atsiskyrėlių judėjime (7-jame dešimtmetyje). S. Earl dainos ir muzika turi roko pulsaciją (draivą), folko melodingumą ir epinį country stiliaus pobūdį. Pirmasis jo diskas buvo populiarus tarp vidutinės klasės amerikiečių. Ir tai rodo kaip toli Nešvilis nutolo nuo kaimiškųjų country šaknų.

Dwight Yoakam - muzikantas iš Nešvilio, savo konkurentų pamažu išstumtas dėl pernelyg senamadiško skambesio ir prastų tekstų.

Keisčiausias iš minėtos trijulės yra Šiaurės Karolinos kaimo bernas Randy Travis, kuriam jokios įtakos nedarė nei roko, nei pop muzikos srovės. Jis dainuoja apie gyvenimą, mirtį ir pakelės knaipes. Naujieji tradicionalistai yra dominuojančios figūros naujoje country muzikoje. Kiek ilgai ši banga galėjo tęstis - sunku pasakyti, bet jau tuomet ima rodytis naujos žvaigždės - garsiojo Johny Cash‘o žentas Marty Stewart, T. Graham Brown, Patty Loveless.

Šiandien naujieji tradicionalistai jau neturi country muzikos monopolio, kai kurie jų tebesilaiko "miesto kaubojaus" įvaizdžio. Porą dešimtmečių buvę populiarūs – Loreta Lynn, Tammy Waynette, Conway Twitty, Mell Tillis - pagrindinės srovės atstovai - šiuo metu jau nebėra aktualūs. Jie aktyviai nebesireiškia ir, atrodo, kad jų laikai praėjo. Daugelis jų kartos muzikų vis dar tebegroja, tai dažniausiai tie, kurie niekada nesistengė nieko pakeisti, neprisidėjo prie jokių srovių, o tik varė savo vagą. Geriausi to pavyzdžiai yra darbininkiškų himnų atlikėjas Merle Haggard ir George Jones, kurį iki šiol kai kas vadina nuostabiausiu visų laikų country balsu.

Kitos country srovės, nėra labai ryškiai progresuojančios. Luizijanos Cajun Music tebelieka gyvybinga regioninė forma, turinti savo klubų ratą, įrašų studijas ir radijo stotis. Tai yra atvykėlių iš prancūziškai kalbančių kraštų, JAV gimusi, muzika. Nors iki šiol dominuojantys yra smuikas ir akordeonas, Cajun music turi labai daug bendro su country, netgi kartais prasimuša j tarptautinius hitus country dešimtukuose.

Šiandieninė formų ir muzikantų įvairovė nėra kasdieniška country muzikai, kuri anksčiau buvo atstovaujama vieningu frontu. Šios dienos novatorių ir tradicionalistų kova labai primena 1940-jų metų Bluegrass ir Honky - Tonk atstovų kovą.

Beje, reikėtų atkreipti dėmesj j dviejų epochų panašumus:

Savo laiku Honky –Tonk‘as buvo pasiekęs įrašų pardavimo rekordus, panaudojant elektrifikuotus instrumentus ir prasčiokiškus tekstus. Tai buvo naujos epochos garsinis imidžas. Paskui atsirado Bluegrass, kad vėl atkurtų teisybę ir country muzikos tvirtumą. Bill Monroe ir kiti jo bendražygiai sakė:

- mes nenorime kurti dainų apie gėrimą ir ėdimą, mes norime akustinės muzikos apie „geras dienas blogais laikais“.

Dabar klausantis Bluegrass tėvo Bill Monroe ir Honky – Tonk‘o lyderio Ernest Tubb, sunku patikėti, kad tos dvi srovės vystėsi lygiagrečiai.

Algirdas Klova

(Remiantis JAV muzikine spauda).