Archyvas

Man tiesiog pasisekė! Gavau puikią dovaną - bilietą į legendinio Willie Nelsono koncertą Londone. Beliko nusipirkti bilietą į lėktuvą ir skristi. Tačiau išsiruošus į tokią tolimą kelionę, reikia sugalvoti ką dar galėtum pamatyti, tačiau ir tuo buvo pasirūpinta už mane. Aplankiau Britų muziejų, Nacionalinę galeriją ir bluegrasso muzikantų session apie kurį jau galite sužinoti apsilankę puslapyje www.bluegrass.lt

Koncertas įvyko gegužės 13 dieną labai įspūdingame ir istoriškai garsiame teatre Hammersmith Apollo.

Ši salė buvo pastatyta ir pradėjo veikti 1932 metais kaip Gaumont Palace kino teatras, nuo 1962 – ųjų iki 1993 buvo žinoma kaip Hammersmith Odeon. Tuo metu joje koncertavo The Beatles, Tom Jones, Bruce Springsteen, Bob Marley and The Wailers, Neil Young ir David Bowie, Johnny Cash, o Frank Zappa įrašė čia kelias dainas. Pastato architektas Robert Cromie suprojektavo šį teatrą Art deco stiliumi. Salėje yra 3632 sėdimos vietos.

Išmintingas žmogus, sulaukęs 75 metų, aunasi šlepetes ir mėgaujasi užtarnautu poilsiu namuose, sode, ar kurorte. Laimei, Willie Nelsonas nepriklauso tai „išmintingųjų“, pasiilgusių pensijos žmonių kategorijai ir toliau dirba savo darbą, o tai reiškia – rašo dainas, groja, dainuoja jas ir įrašinėja, leidžia naujus albumus, koncertuoja ir vis dar kartais vaidina kine. Jei pasižiūrėsite į jo artimiausių mėnesių koncertų grafiką, beveik nerasite ten laisvų dienų. Jis pats sako, kad kitaip gyventi nemoka. Myli jį ir rokeriai, ir džiazmenai, ir folkistai, ir kantristai. Ko verta jau vien gražioji daina „Crazy“, arba „Blue eyes crying in the rain“. Ir toliau jis dainuoja ką nori ir kaip nori, jausdamas visišką nepriklausomybę. Matyt būtent už tai jį labiausiai ir mylime. Metų pradžioje pasirodė jo naujas CD „Moment Of Forever” ir mes Londone jau girdėjome kelias dainas iš šio albumo. Girdėjome labai daug paties Nelsono, jo bendražygių dainų, tiesiog country standartais virtusių kūrinėlių, nes koncertas truko beveik dvi valandas, o dainininkas meistriškai jungė po kelias žinomas dainas į vieną bloką, tik kai kurios jų skambėjo panašiai kaip tais laikais, kada jos buvo parašytos ir įrašytos. Tokios jos ir išliko mūsų atmintyje, tokias aš jas ir tikėjausi išgirsti koncerto metu, tačiau tą vakarą Nelsonui matyt nesinorėjo jų rodyti sename pavidale ir jos buvo traktuojamos taip laisvai, kad kitus, nors ir labai didelius hitus, galėjai atpažinti tik pagal tekstą ir kai kuriuos melodijos ar harmonijos posūkius. Willis darė su tomis dainomis ką tik išgalvojo. Iki neatpažinimo galėjo kisti melodika, ritmas, trumpėti ar ilgėti posmai, suktis improvizaciniai vingiai. Tai buvo taip laisva ir organiška, kad ir visai nebuvo pikta, jog jis dainuoja kitaip. Kėlė šypseną, buvo gražu, nes tai buvo kūrybiška, profesionalu ir, sakyčiau, genialu.

Paprastai Willie Nelsonas scenoje pasirodo su ritmo grupe ir dar mažiausiai vienu, o dažnai 2 ir 3 gitaristais, o pats gitarą rankose laiko tiktai tam, kad kartais įvestų muzikantus į reikiamą dainą, naują ritmą ar panašiai. Šį kartą daugiau gitaristų nebuvo, tik vienas Willie su savo skylėta gitara, tačiau visas solo vietas, kaip ir harmoninį pagrindą jis atgrojo vienas, ir taip puikiai, kad net privertė mane atrasti, jog jis yra puikus gitaristas, kuo įsitikinti niekada pats nedavė progos. Dar keistoka buvo tai, kad Nelsonas į Londoną atvyko su, kaip man pasirodė gan vidutinio lygio pritariančiąja grupe, o būgnininkas, kuris, beje, grojo tik solinuku, vienoje rankoje laikydamas šluotelę, o kitoje lazdelę, buvo vietinis – anglas. Willie Nelson‘s Family Band pagrindą sudaro jo sesuo Bobbie Nelson, grojanti fortepijonu (kurio anglai niekaip nesugebėjo tinkamai įgarsinti), nuolatinis visų jo koncertų partneris Mickey Raphael, grojantis lūpine armonikėle ir boso gitaristas Bee Spears, grojantis su Williu nuo 18 metų.

Gerai, dar keli žodžiai apie apšildančią grupę. Tai anglai, grojantys rokabilinę, gal kiek bliuzo, soul elementais pagardintą muzikėlę, James Hunter‘s Band, kurie, beje, lydės Willie Nelsoną birželio mėnesį jo ture po JAV. Pats James Hunter yra gerai žinomas ir Anglijoje labai populiarus gitaristas, dainų autorius ir dainininkas.

Beje, dėl garso – iš tikro jis buvo keistokas – salės viršuje jo lyg ir užteko ir jis buvo aštrokas, o prie pat scenos jis buvo toks tylus ir minkštas, kad vos galėjai suprasti tekstą.

Dar labai daug kas kėlė šypseną šio koncerto metu. Na, kad ir nežinia kam reikalingas toks nuostabus, pedantiškas tikslumas. Koncertas, kaip ir skelbta prasidėjo 19.30 – minutė minutėn. Apšildanti grupė, kaip ir numatyta grojo lygiai 30 minučių. Lygiai tiek tęsėsi pertrauka, po kurios, tiksliai 20.30 į sceną, be jokio įspėjimo, suplevėsavus Texaso vėliavai, įėjo Willie ir jo Family Band, kurie grojo tiksliai tiek, kiek buvo numatyta.

Vienaip ar kitaip, viso koncerto metu taip ir negalėjau patikėti, kad atėjau klausytis tokios didžiulės žvaigždės. Scenoje stovintis ir dainuojantis žmogeliukas buvo paprastas mirtingasis, apdovanotas puikiu balsu, kūrybos dovana ir geru humoro jausmu. Dar labai keista buvo koncerto pabaiga. Pilnutėlė nuo gerbėjų ūžianti Apollo teatro salė buvo jau gerokai įšilusi, o publika įaudrinta, kai buvo sudainuota paskutinė daina, po kurios, žmonėms stovint ir dėkojant, didysis dainius kelis kartus nusilenkė ir išėjo iš scenos. Dar ilgai netilo plojimai, kurių metu grupės nariai skubiai nusirinko instrumentus, susivyniojo laidus ir viską susidėjo dėkluosna. Po kelių minučių, dar tebesitęsiant ovacijoms, prigužėjo pilna scena personalo ir garso technikų (jie, beje, ir taip nežinia ko šliaužiojo po sceną viso koncerto metu), kurie per kelias sekundes nurinko mikrofonus, o dar po kelių minučių autobusas su didžiąja žvaigžde išvažiavo pro kiemo vartus. Masė gerbėjų, prisipirkusių daugybę Willie Nelsono knygų, CD ir kitų grožybių, tikėdamiesi gauti autografą, taip ir liko stovėti prie vartelių (kaip toje liaudies dainoje) ir laukti kito koncerto, tik ar...?

Algirdas Klova

Jūnės nuotraukos